Pilaitės vaiduoklis (kraštotyros būrelis) 

Mano namas stovi tokioje vietoje, kurią niūri fėja irgi išsirinko savo buveinei. Aplink matosi

begaliniai miškai, kalnai, ežerai ir stūkso dvi senos pilys.

Vieną dieną, kaip paprastai, paėmiau knygą ir nuėjau į savo pavėsinę, kurią įsirengiau ant kalvos,

šalia vienos iš pilių griuvėsių. Nuo neatmenamų laikų visi šią vietą Pilaite vadindavo. Aplink buvo tylu,

ramu, tik kartais tolumoje skambėdavo varpai. Klausydama jų galvojau apie seniai praėjusius laikus ir

vaizduotėje matydavau šmėklas žmonių, kurie kadaise čia gyveno. Bet nepaprasti įvykiai netrukus viską

pakeitė...

Tą popietę skaičiau labai ilgai, o kai pamačiau, kad jau pietų metas, ėmiau ruoštis

namo. Tuomet pastebėjau manęs link jojantį savo draugą Edmondą. Jis jau ruošėsi lipti nuo žirgo, bet ...

Žemė tarp mūsų keistai sudejavo. Viskas nutilo taip pat greit, kaip ir prasidėjo. Nors

ilgai ieškojome, kas sudejavo, nieko rasti nepavyko. Po kelių dienų, kai viskas jau atrodė pamiršta,

užtikau Edmondą labai susirūpinusį. Paklausus, kas atsitiko, jis papasakojo, kad Pilaitėje matė sėdinčią ir

didelę juodą knygą skaitančią paslaptingą jauną merginą, kuri buvo apsigobusi tamsiu apsiaustu. O kai

Edmondas norėjo prie jos prieiti, mergina staiga dingo. Aš pasakiau draugui, jog jam greičiausiai

pasirodė. Tuomet Edmondas pasiūlė kitą dieną į Pilaitę nueiti kartu.

Kitą popietę aš, Edmondas ir mano draugė Jdalija išsiruošėme ieškoti paslaptingosios

merginos. Vos priartėjus prie pilies griuvėsių Edmondas sušuko : „ Štai ji ! “ Ir puolė vytis. Mudvi su

Jdalija nieko nepastebėjome. Susirūpinome dėl draugo sveikatos, nes kasdien matyti klaidžiojančią

merginą iš tiesų keista. Tačiau Edmondas ir toliau teigė ją matantis. Kasdien jis darėsi vis labiau

susirūpinęs ir tylesnis.

Po kiek laiko mes ir dar keli žmonės, gyvenantys netoliese, nutarėme kartu ieškoti paslatingosios

šmėklos. Ir šį kartą vaiduoklis pasirodė visiems! Tai buvo jauna mergina, ilgais tamsiais plaukais,

plevenančiu juodu apsiaustu ir labai liūdnu niūrios fėjos veidu. Vieni ėmė šaukti, kiti suakmenėjo, tačiau

vaiduoklio tai niekaip nepaveikė. Merginos šmėkla lėtai apsisuko ir dingo. Nuo tada Pilaitėje ji

pasirodydavo kasdien.

Vieną vakarą sėdėjome mano pavėsinėje ir išgirdome kažką grojant gitara ir dainuojant eiles apie

meilę. Kol mes išbėgome į lauką, balsas nutilo ir nepastebėjome nė gyvos dvasios. Pamatėme, kaip

Edmondas, matyt, manydamas, kad aplinkui nėra žmonių, sužnabždėjo : „Miela Tereza, mes netrukus

būsime kartu “. Supratau, kad vaiduoklis jam primena kadaise mirusią mylimąją. Pamatęs, kad mes čia,

Edmondas tarė:

- Kaip norėčiau, kad čia pasirodytų koks nors mokslininkas ir geras fizikas.

Vos jam ištarus šiuos žodžius, privažiavo karieta ir pamatėme iš jos išlipantį poną. Svečias pasisakė,

kad yra fizikos mokslų daktaras. Jis išgirdo gandus apie Pilaitėje klaidžiojantį vaiduoklį ir paprašė

nuvesti jį ten, kur šis pasirodo.

Kitą dieną, maždaug tuo metu, kai paprastai pasirodydavo vaiduoklis, mes išsirengėme į Pilaitę.

Šmėkla, kaip jau buvo įprasta, pasirodė ir tuoj pat dingo mums iš akių. Ponas viską aplink apžiūrėjo,

patikrino kiekvieną kampelį, bet taip ir nesugebėjo nieko surasti ...