Aistė Ramūnaitė

Žymi grafikė eksponavo savo darbus mokyklos ketvirto aukšto galerijoje

Aistė Ramūnaitė – viena ryškiausių vidurinės kartos lietuvių grafikos kūrėjų. Ryškūs ir įsimintini tiek jos darbai, tiek kūrybinė biografija. 1983 m. baigusi grafikos studijas Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, ji dar porą metų studijavo Maskvoje, kur įgijo litografijos ir oforto magistro laipsnį. Tačiau pati save vadina ekstremalia linoraižinio fanatike, ir tai absoliuti tiesa. Linoraižinys yra jos mėgstamiausia technika, kurią ji sėkmingai derina su autorinėmis technikomis: užtapymai, įvairių tekstūrų kūrimas, spalvų susiliejimas – visa tai kartais padaro jos grafikos darbus artimesnius tapybai.

Menininkė nuo pat kūrybinio kelio pradžios siekė, viena vertus, savitai suvokiamos harmonijos, kita vertus – vizualinio (ir ne tik) efektingumo. Spalvomis, formomis ir garsu. Jos paroda „Kosmoso dulkių misterija“ 1998 m. tapo išskirtinė dėl autorės siekimo vaizdą papildyti garsu ir tekstu, o tai XX a. paskutiniame dešimtmetyje nebuvo dažnas reiškinys. Parodose pradėjusi dalyvauti iškart po studijų, ji yra surengusi daugiau nei dvidešimt personalinių ekspozicijų, dalyvavusi daugybėje grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje. Su šia šalimi autorę sieja ir joje praleisti dvylika metų; 2001–2013 m. ji gyveno Londone, kur aktyviai įsitraukė į tenykštį meno gyvenimą. Tik nuvykusi, ji greitai tapo „East London Printmakers“ – Rytų Londono grafikos dirbtuvių – nare, šiose dirbtuvėse kūrė grafiką, eksponavo ir pardavinėjo savo kūrinius Londono galerijose. Jos personalinės parodos Londone vyko „Bankside“ galerijoje, V&A Childhood Museum, Hackney Museum.

Tačiau, sulaukusi pripažinimo, sugebėjusi išgyventi iš kūrybos ir integruotis į Didžiosios Britanijos meno gyvenimą, Ramūnaitė dėl staiga netikėtai pasikeitusių asmeninių aplinkybių grįžo į Lietuvą, į Kauną, o dar tiksliau – į Žaliakalnį, ten dabar dirba ir gyvena. Žaliakalnis tapo nauju menininkės įkvėpimo šaltiniu. Nors Ramūnaitė deklaruoja kosmopolitinę savo, kaip autorės, poziciją, šiuo atveju, ko gero, ji reiškia tik tai, kad menininkė sugeba prisitaikyti prie vietos, kur šiuo metu yra, rasti jos išskirtinumą, unikalumą ir sugebėti savo namais pavadinti vidinius dvasios namus. Išorinės aplinkybės nėra tokios svarbios. Svarbi yra turinio ir formos vienovė. Ramūnaitės grafikos lakštus užpildo žmonių figūros, abstrakcijos ir gamtos motyvai, naujausiuose darbuose karaliauja dukros portretai ir kvadratai, kuriems autorė yra sukūrusi specialią teoriją.

Kartais jos kūriniai dekoratyvumu, geometrinėmis formomis ir spalvingumu primena skiautinius – linoraižinys tam tikra prasme šiek tiek artimas liaudies menui, tačiau šis panašumas tuo ir pasibaigia. Menininkės personažai groteskiški, antropomorfiniai, didelėmis galvomis, keliantys susidomėjimą, nuostabą, žadinantys emocijas. Darbai kelia spontaniškumo pojūtį; nors linoraižinys – gana daug griežtumo ir disciplinos reikalaujanti technika, Ramūnaitės linoraižiniai virsta minkštais, tapybiškais, primena vienas sluoksnis ant kito liejamą akvarelę. Ne veltui pati autorė savo darbams apibūdinti vartoja žodį flux – „srovė“, „tėkmė“. Menininkei svarbus spontaniškumas, leidžiantis raižyti lanksčias linijas, nesiekti griežto formų tobulumo ar realistinio tikrovės atkartojimo; paslaptingi geometriniai ženklai ar formos, kartais užpildančios raižinius, susilieja į vieną dekoratyvią, tačiau kupiną slaptos reikšmės visumą.

Kartais geometrizacija ar stilizacija užleidžia vietą Art Nouveau stilistikai, kurios apraiškų taip pat galima įžvelgti linoraižiniuose. Vaikiškumas, kuris taip pat siejasi su spontaniškumu, išryškėja tiek didžiagalvių, naivių personažų pavidaluose, tiek kartais tarsi sąmoningai negrabiai brėžiamose linijose. „Gaivusis ezoterinis realizmas“ – taip savo kūrybos kryptį šmaikščiai nusako pati autorė. Išties kartais Ramūnaitės darbų prasmės lieka paslėptos – gėlės, žmonės, trikampiai ir kvadratai, užslenkantys vienas ant kito, sukuriantys vientisą spalvų, tekstūrų ir linijų gausią raižinio plokštumą, visų pirma traukia žvilgsnį formomis. Tačiau autorė, regisi, mėgaudamasi žaidžia su žiūrovu, viliodama jį atspėti ir tai, kas slypi už apskritimų ir kitų figūrų, linijų, susivejančių į augalus ir žmones, spalvų, kurios apsimeta tapyba, o iš tiesų yra grafika. Dažnai tai, kas paslėpta, yra nujaučiama, bet žodžiais neįvardijama; dažnai tai, ko gero, yra artimiausia miesto poezijai ar dada, reiškiniams, kur žaidžiama su viskuo, kas yra aplinkui, ir, be abejo, su publika.

Jurgita Ludavičienė