2012 m. balandžio 2 d, išvyka į Kapadokiją
Iš Ankaros išvykome 4.00 val. Pakeliui į Kapadokiją, pusryčiavome vienos turkų moksleivės namuose. Mus labai šiltai priėmė jos giminaičiai.
Pabendravę ir papusryčiavę išvykome į požeminį miestą.
Šiame požeminiame mieste (jų buvo ir daugiau) pirmieji krikščionys slėpėsi nuo persekiotojų. Kambariai, siauri požeminiai tuneliai, koplyčios, maisto saugyklos, vėdinimo angos...- visa tai giliai po žeme. Miestas keliaaukštis. Temperatūra po žeme visą laiką pastovi.
Kapadokijos antgamtiškas, lyg iš pasakos gamtovaizdis –kūgiai ir uolų piramidės, stūksančios nederlinguose slėniuose. Dar daugiau netikroviškumo šiai vietovei suteikia magiškos spalvos: sodri kreminė, raudona, blyškiai melsva ir pilka. Gamtovaizdis atrodo dar keistesnis, nes kūgiai ir uolos apvainikuoti tamsesnio akmens plokštėmis ar burbulais. Kai kurie jų atrodo tarsi milžiniški grybai, kiti primena žmones su apsiaustais .
Šiose apylinkėse yra užgesęs Erdžijeso ugnikalnis. Kūgiškose kalvose ir slėnio skardžiuose yra išpjautos durys ir langai. Net iki pat XX a žmonės įsikurdavo kambariuose, išskaptuotuose kūgiuose ir uolose.
Vienuolynai ir bažnyčios buvo įrengiamos nepaprastai uolėtuose vietovėse. Uolose išduobtose ertmėse formuodavo kupolus, apsidas, centrines ir šonines navas. Taip pat buvo statomi ir požeminiai vienuolynai.
Šiame miestelyje pietavome, valgėme nuostabaus skonio pitas.
Pakeliui į Ankarą apsilankėme keramikos darbų meistro dirbtuvėje. Mokytoja Giedrė ir Ieva lipdė iš molio vazas. Vėliau apžiūrėjome meistro darbus.
Vaikštinėjome po kalnus ir radome gražų žiedą.
Užsukome į skanėstų turgų.
Į Ankarą grįžome vėlai naktį, šiek tiek pavargę, bet pilni įspūdžių.